2013 m. birželio 26 d., trečiadienis

Link Balkanų šalių - Bulgarija (Veliko Ternovo) VIII

Gegužės 27 d. (8 kelionės diena) 
Man asmeniškai, Bulgarija ypatingo įspūdžio nepaliko ir nelabai suprantu, ko čia važiuoja turistai. Bulgarijoje praleidome keletą dienų.

Veliko Ternovo – vienas iš Bulgarijos miestų – kultūrinio palikimo objektas, išlaikęs savitą atmosferą (taip skelbiama informaciniuose pranešimuose). Veliko Ternovo įsikūręs kalnuose.

Mūsų vyrai sako – atvažiavome. Merginos susižvalgome ir suabejojame, ar tikrai. Juk tik žalia ir jokio žmogaus, nei pastatų. Pasirodo, mes buvome miesto papėdėje.
 
 
 
Čia be komentarų...
 
 
 
Miestelyje gal yra koks paprotys ar šiaip po kokios nors šventės būta, nes medžiai apkabinėti baltai-raudonomis jostelėmis.
 
Mūsų viešbutukas įsikūręs vaizdingoje vietoje, netoli miesto pilies. Derėtų sakyti, kas liko iš pilies (čia kaip su Gedimino pilimi – bokštu). Likusi akmeninė pilies gynybinė siena ir bažnyčia, kurios vidus jau modernistinio stiliaus. Patekimas į teritoriją - 6 levai. Miestelio centras tvarkomas iš ES pinigėlių, tai sunku įvertinti grožį ir miesto potencialą, kai vaikštai po statybas ir dar lynoja...
 
 
 

Veliko Ternove dar yra amatininkų gatvelė (kuri palieka įspūdį): kiekvienas namas toje gatvėje užsiimami vis kita veikla, pvz.: vienur saldumynai, kitur margintos lėkštės, makaronų gamyba, medžio drožimas, sidabro juvelyrika, vyninė ir t.t.
 
 
 Apsistojome viešbutuke "Monotel Rashev" 3*. Jo registratūroje mus pasitiko dar sovietų laikus menanti moteriškė (apie 55 m.). Ji - šaunuolė. Iš pažiūros griežta, bet tiksliai žinanti, ką daro: svečius pasitinka registratūroje, sutvarko dokumentus, per pusryčius aptarnauja viešbučio lankytojus ir juos išlydi išvykstant. Žodžiu, visur spėja. Čia pirmą kartą teko valgyti makaronus su sūriu (kažkas panašaus į fetą) ir džemu. Moteriškė paaiškino, jog viską reikia sumaišyti ir valgyti. Taip ir padarėme. Nu nieko... skonis, nors prie tokio nepratę.

Dar apsilankėme vietiniame restoranėlyje, besivadinančiame karališkąją taverną, išlaikiusią autentiką. Restoranėlis, spėjam, gražiausiais mieste. Maistas – tradicinė duona (kaip picos padas užliestas šiltu sviestu) buvo labai skani. Užsisakėm viską tradicišką (realiai nelabai suprasdami kas, plius minus kirilica įskaitydavom kažką ir dar angliškai padavėjo perklausdavom, bet jam nelabai kaip sekėsi atsakyti). Tai padavėjas juokdavosi kaskart paklausęs, kokio vyno ar duonos norime... atsakydavome - „tradicinių“. Užsisakėm „Bulgraiškas salotas“: agurkai, pomidorai, marinuotos paprikos, iš viršaus pabarstytos vietiniu sūriu; krosnyje apkepti mėsos gabaliukai su daržovėm (gaila, kad sutežusios, nes labiau mėgstu traškias daržoves, dar gal aliejaus ar riebaliuko daugoka – bet užskaitau) ir šonkauliukus su kukurūzų koše (priminė rūpią manų košę, tik geltonos spalvos).



Kitą dieną patraukėme link sostinės.
Tra

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą