Važiuodami link sostinės aplankėme rožių muziejų. Jis nedidelis, ten 38 metus dirbanti darbuotoja greitakalbe (rusų k.) išpasakojo informaciją apie Bulgarijos auksą – iš Persijos atvežtas rožes. Tai rožės, skirtos ne grožiui, o aliejui, rožių vandeniui. Tos rožės kvepia labai labai labai intensyviai. Įdomi informacija: iš 3 tonų rožių išgaunamas 1 litras rožių aliejaus. Iš 1 ha – 1 kg aliejaus, kurio vertė 5000 eurų. Rožes skina tik ryte, kada labiausiai išryškėja jų gerosios savybės. Daugiausiai aliejų perka prancūzai parfumerijos, kosmetikos gamybai. Kaip ir dera, prisipirkome suvenyrui – muiliukų, kremų ir pan. iš rožių.
Dar turėjome aplankyti apie 100 km besitiesiančius rožių laukus. Na, bet čia tik gražiai skamba. Kai pasiteiravome, kur juos rasti – mus rodo –VA čia... O mes vis dairomės, kol supratome – rožės susodintos tokiais ruožais, laukais. Be to, linojo, taigi jos nebuvo visos prasiskleidusios. Taigi "rožinės svajos" kiek subliuško. Planuodami kelionę turėjome idėja fix - miegoti palapinėje rožių lauke. Romantiškai skamba. Gerai, kad ji ir nebuvo įgyvendinta, dar prieš kelionę atsisakėme.Važiuodami pakeliui sustojome, šiek tiek pasiskolinome jų gėrio – mašina taip taip taip skaniai kvepėjo :)
Sofija – nieko įspūdingo. Jau matyt pradeda veikti nuovargis, niekas nebedžiugina. Pirmadienį, kiek supratome, visame mieste buvo arba išleistuvės, arba paskutinis skambutis. Mašinos (ganėtinai visos naujos – matyt nuomotos arba iš tėvelių pasiskolintos) išpuoštos balionais važinėja po miestą ir pypseną, o abiturientai rėkia pro langus ir liukus. Paskui matėme kaip prie gerų restoranų išlipa ir švenčia.
Šiaip Sofijoje nelabai yra į ką gražaus pažiūrėti. Desperatiškai mėginau gražesnius vaizdelius įamžinti, bet matyt, jau namų ilgesys kamuoja. Kai pamačiau sušių restoraną – toliau eiti nebenorėjau. Kokia tapau laiminga – sušiai labai skanūs, kaip ir tamsusis belgiškas alus „Leffe“. Galima sakyti, sušių restoranas „Happy sushi“ pataisė nuomonę apie Bulgariją. Praleidom ten gal porą valandų, išeidama užmiršau net prekybcentryje pirktas vyšnias, bet maloni padavėja prisivijo ir grąžino paliktas dideles vyšnias.
 |
| Bulgariškas automobiliukas (jei gerai pamenu, apie 35 000 Lt) |
Kitas topas buvo viešbutis – čia atskira istorija. Kad 4* viešbučio registratūroje dirbs vištų višta – nesitikėjome. Dažyta blondinė su priklijuotais nagais kalba tik bulgariškai – nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai, nei lietuviškai, tik bulgariškai. Ten praleidome 10-15 min, niekur ilgai taip nelaukėme, kol gausime kambarį. Ji mūsų ilgokai sąraše ieškojo (partnerei pasakė bulgarų kalba, kad mūsų neranda. Aš žiūrėdama iš kitos pusės radau mus nuo viršaus 3 ir 4 eilutėje). Dar mus sugebėjo apstaugti, kad duotume kambario elektroninį raktą, kurio ji mums net nedavė, nes nori užsirašyti numerį. Ko jos manymu, mes laukėme??? Juk kol ji teiksis duoti raktą nuo kambario! Visa tai aiškinomės bulgarų ir jau lietuvių kalba – nes nervai nebelaikė. Buvo priėję ir bulgarai vyrukai, kurie labai maloniai užsisakinėjo papildomas paslaugas (kiek supratau bulgariškai :) ), bet ir jiems ji šveplavo ir nemandagiai burbuliavo, vienas vyrukas net pasimetė.
Juokavome, jog viešbutis tas žvaigždutes tikriausiai nusipaišė: vieną už liftą, kitą už telefoną vonioje. Visa kita – jau gerokai padėvėta ir prarūkyta, bet švaru. Pusryčiai irgi buvo tokioje mažoje patalpoje, kad su mažiau žvaigždučių buvo ir gražiau, ir erdviau. Pasiguodėm, juk restoranas tik 3 * :)
p.s. prisiekėm parašyti rimtą atsiliepimą apie viešbutį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą