Kaip ir priklauso Transilvanijai, o tuo labiau artėjant prie Bran miestelio, lijo. Bran garsina Drakulos pilis, pastatyta XIV a., apraizgyta kraupiomis legendomis. Kadangi audiencijai pas poną Drakulą nebuvome iš anksto užsirašę, tai susitikti nepavyko. Teko ir apžiūrėti jo rezidenciją.
Išankstinė mūsų kompanijos nuostata buvo tokia: Drakulos pilis turėtų būti tamsoka, niūri, ir žinoma, bauginanti. Gal dar kokio kraujo (raudonų dažų) pataškyta... :) Priešingai, man pilis pasirodė netgi romantiška! Gotikinio stiliaus, balta su saikinga medžio apdaila, šiek tiek išlikusių baldų.
Tik viename kambaryje buvo plakatas su vampyru ir trumpu tekstu, matyt apie vampyriškumą ar kažką panašaus parašinėta. Žodžiu, jokių baisybių. Netgi suvenyrai nebaugūs, gal ant puodelių ir vieno magnetuko mačiau ale Drakulos ar vampyro užuominas.
Šiek tiek lyrinis nukrypimas. Airių rašytojo B. Stoukerio romanas „Drakula“ išgarsino ne tik autorių, bet ir Bran pilį, mistinį grafą Drakulą ir jo prototipą – žiaurųjį Volonijos valdovą Vladą Tepešą, kuris, kaip pasakojama, jam prasižengusiuosius sodindavo ant kuolo. Įėjimas į Drakulos pilį –15 lėjų (12 Lt).
 |
| Vienintelė vampyrizmo užuomina Drakulos pily |
Nakvojome Bran miestelyje – tvarkingas hosteliukas. Buvome sužvarbę nuo lietaus, tai šeimininkas įpylė taurelę vietinio samagono – iš karto sušilome :) Iš kambario atsivėrė gražus kalnelių vaizdelis - nors lijo, bet toks sodriai žalias. Gražu.
Vakare dar užsukome į vietinį restoranėlį pavalgyti. Užsisakėme vietinį patiekalą: ant kiaulienos kepsnio uždėtos kepenėlės, dar ale medžiotojų dešrelė ir virtos ar patušintos bulvytės. Man toks derinukas nelabai patinka, bet vyrai sakė – nieko :)
Apskritai visos kelionės metu stengėmės ragauti tradicinius vietos patiekalus, norėdami pajusti tos šalies ar regiono dvasią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą